Publikuojame šį tekstą norėdami atkreipti dėmesį į botaninio gamtos paveldo objektų (medžių) tvarkymo metodologiją ir praktiką. Neslėpsime, jį paskatino profesionalių arboristų socialiniuose tinkluose 2022 m. lapkričio viduryje publikuoti du trumpi filmukai apie Salantų kaštono (Kretingos r.) tvarkymą. Tad ši publikacija – savotiška kolegų darbo recenzija, parengta Renaldo Žilinsko, turinčio Europos arboristikos tarybos (EAC) suteikiamą Senolių medžių priežiūros specialisto sertifikatą (VETCERT), kol kas vienintelį Baltijos šalyse ir EAC Europos arboristikos techninio eksperto (ETT) sertifikatą.
Medžiai senoliai visais laikais žavėjo ir kėlė pagarbą. Šie galiūnai apipinti legendomis ir pasakojimais, tapatinami su mitinėmis būtybėmis, neretai jiems būdavo priskiriamos net mistinės galios. Žavimės jais ir mūsų laikais. Tiek Europoje, tiek Lietuvoje mes dar turime nemažai medžių senolių. Dauguma jų buvo ir yra paskelbti gamtos paveldo objektais, gamtos paminklais. Norint pratęsti jų gyvavimo laiką visokiais būdais buvo stengiamasi padėti šiems didžiuliams augalams: jų kamienai būdavo išgremžiami iki gyvos medienos, betonuojami, uždengiami skardomis, suveržiami plieniniais lynais. Mums atrodė, kad taip mes padėsime medžiui „užsigydyti“ žaizdas, apsaugosime nuo tolesnio puvimo ir išlūžimo. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, tokiomis priemonėmis mes tik sutrumpindavome jų gyvenimą. Moksliniai tyrimai arboristikos srityje ir šiuolaikinė puoselėjančioji arboristika moko mus pratęsti senolių gyvavimą visai kitokiomis priemonėmis.
Dabar pagrindinis dėmesys skiriamas medžio šaknyno būklės gerinimui – augavietės atnaujinimui (renovacijai). Ne ką mažiau svarbūs ir darbai medžio lajoje: stabilizavimas, gyvybinių funkcijų aktyvavimas ir pan. Tačiau tam, kad padėtume senoliui ilgiau gyvuoti, reikalingos ypač specifinės žinios bei praktinė patirtis būtent su tokiais medžiais. Nes tas, kas tinka tiesiog augančiam, bręstančiam ar brandžiam medžiui, ne visada padeda senoliui, net atvirkščiai. Vien tik pasiskaityti internete ar pasižiūrėti filmukų nepakanka. Tai nesuteikia pakankamos kvalifikacijos, kad būtų galima priimti sprendimus kaip tvarkyti senolį medį, kaip jį genėti, kaip elgtis su aplink esančiu dirvožemiu.
Lietuvoje pamažu formuojama medžių senolių priežiūros ir puoselėjimo metodika ir praktika. Tam skiriama Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VSTT) direktoriaus įsakymu (2020-01-21, Nr. V-5) patvirtintų Gamtos paveldo objektų tvarkymo metodinių rekomendacijų dalis (aktuali redakcija 2020-05-28 įsakymu Nr. V-58) ir publikuoto VSTT leidinio „Gamtos paveldo objektai. Tvarkymas“ (sudarytojai L. Braškytė ir V. Rukas, 2020, 248 p.) turinio dalis (109–147 p.), parengta pagal KŽEG ekspertų pasiūlymus.
Kad efektyviai pratęstume senolio medžio gyvavimą ir padėtume jam toliau kovoti su šiuolaikinėmis klimato negandomis, reikalingos daug gilesnės žinios medžio fiziologijos, fitopatologijos srityse. Reikėtų išmanyti ne tik agronomijos subtilybes, mechanikos ir fizikos dėsnius, bet ir suprasti rizosferos „gyvenimą“, suvokti medžio, kaip gyvo organizmo, sąveiką su vėjo apkrovomis ir dar daugelį dalykų. Medžiai daug ką „pasakoja“ nekalbėdami, tačiau reikia mokėti suprasti jų „kalbą“ ir savybes. Pradedantiesiems arboristams arba įgijusiems vieną ar kitą atestatą, net ir tarptautinį, ne visada įmanoma tą kalbą suprasti. O bandyti senolį gelbėti iki galo neįsigilinus į jo gyvenimo subtilumus, mano nuomone – per didelė rizika. Įprastai tai baigiasi arba medžio nykimu, arba net jo žūtimi. Jau ir taip per daug praradome tokių medžių nemokėdami jų tinkamai prižiūrėti.
Kaip minėta, 2022 m. lapkričio viduryje viešojoje erdvėje (Facebook platformoje) pasirodė įrašai*, kaip gelbėjamas Salantų senolis kaštonas. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad arboristai profesionalai nusprendė padėti storiausiam Lietuvos kaštonui. Tikriausiai taip manė ir Salantų regioninio parko administracija, užsakiusi šio kaštono gelbėjimo darbus, juolab, kad praeitais metais išlūžo vienas šio medžio kamienas. UAB Arboristas Renatas arboristai kartu su pajūrio regione besidarbuojančiu ir ETW (European Tree Worker) sertifikatą (atestatą) turinčiu arboristu Tadu Norkumi intensyviai darbavosi prie kaštono. Tačiau, stebint filmuotą šių darbų medžiagą ir nuotraukas, apėmė nerimas ir, liaudiškai tariant, nusviro rankos. Pirmame filmuotame reportaže aptariamas ir demonstruojamas kaštono lajos genėjimas. Kiek matome filmuke, pjaustomos smulkiosios šakos, nors kalbama apie lajos žeminimą. Parodyta, kaip patrumpinamos keletas stambesnių šakų. Tačiau medžio laja ir taip atrodė reta, klausimas, ar išvis reikėjo ją retinti. Spręsti ar teisingai išgenėta – sunku, kadangi nebuvo fiksuota kaip laja atrodė vegetacijos metu. Tačiau matyti, kad didžioji šakų dalis susikoncentravusi viršutinėje jos dalyje. Todėl kol kas tikrai nereikėjo skubėti žeminti medžio aukščio, kol nepradėta formuoti antrinė senolio laja. Kadangi laja gana reta, išlikęs kamienas tiesus, galbūt vertėjo stabilizuoti ją (jeigu nesubalansuota) neliečiant viršutinės lajos dalies. Be to pavasarį derėtų atlikti antrinės lajos formavimąsi aktyvuojantį genėjimą ( viršutinių pumpurų šalinimą siekiant aktyvuoti medžio hormoninius procesus ir paskatinti epikorminių ūglių augimą). Šiuo genėjimo būdu šalinamos tik labai smulkios šakelės – 5,0–10,0 cm ilgio – naudojamas tik sekatorius. Tai gali atlikti to apmokytas profesionalus arboristas. Tik tada, kai pradėtų formuotis antrinė laja, būtų galima sumažinti viršutinę jos dalį. Toks turėjo būti medžio gelbėjimo planas. Ir toks medžio antrinės lajos formavimas bei lajos stabilizavimas turėtų trukti keletą metų. Kadangi genėjimo mastas vertinamas tik iš trumpo reportažo ir nuotraukų, galbūt ne viską buvo galima pastebėti. Būtų džiugu, jei buvo atliekamas šioks toks aktyvuojantis genėjimas, ne tik lajos redukcija. Pavasarį bus matyti genėjimo rezultatas, jei genėta teisingai, antrinė laja turėtų pradėti formuotis jau ateinantį sezoną. Nors, kaip jau minėta, jos formavimas būtų buvęs daug efektyvesnis aktyvuojantį genėjimą atliekant pavasarį, vegetacijos periodo pradžioje.
Labai nustebino trūnėsių išvalymas iš kaštono drevės. Arboristas R. Turčinavičius aiškina, kad padarė gerą darbą, išvalydamas drevę ir taip sumažindamas tolesnį puvinio plitimą, nes grybas bijo saulės šviesos ir ventiliacijos. Idėja teisinga, tačiau jos pritaikymas senoliui visiškai netinkamas. Nuolat per mokymus ir per paskaitas akcentuojama, kad dreves būtina atidengti, jei jos buvo užkaltos ar užbetonuotos, ir iš jų išvalyti tik buitines šiukšles. Visa kita – visi trūnėsiai – turi likti drevėje. Ypatingai senolių medžių drevėse. Tai ne tik bioįvairovei reikalinga terpė, bet ir būtinas barjeras gintis nuo puvinio plitimo į dar gyvos medienos terpę. Tai evoliucijos eigoje susiformavęs medžio gynybinis barjeras, kombinuojant CODIT sistemą kartu su „šlapiosios medienos“ (angl. „wetwood“) barjeru, blokuojančiu deguonies tiekimą grybų hifams. Paprastai tariant, grybas skandinamas, ir tokiam procesui drėgni trūnėsiai labai padeda. Salantų kaštono atveju, trūnėsių iš drevės išvalymas tik pagreitins puvinio plitimą dar gyvoje medienoje. Kaštono medžio audinių atribojimo CODIT sistema yra gana silpna, tad tik viena gynybinė siena nesulaikys grybo plitimo medienoje. Visą drevėjimo procesą senoliuose medžiuose reikėtų palikti motulės Gamtos valiai, nesikišant į jį. Ką žmogus gali padaryti – tai išvalyti buities šiukšles ir uždėti kokią nors apsaugą nuo šiukšlintojų. Apsaugą, kuri netrukdytų natūraliems medžio gyvavimo procesams.
Labiausiai nustebino medžių augavietės priežiūra. Nesuprantama, kodėl reikia atidengti senolio šaknų kaklelį (bent jau taip aiškinama video medžiagoje). Taip pat ne visiškai aišku, kodėl reikėjo purenti visą polajį tiek oriniu kastuvu, tiek giluminio aeravimo būdu. Filmuotoje medžiagoje to nepaaiškinta. Įprastai toks kombinuotas purenimas taikomas itin stipriai suplūktame polajyje, dažniausiai taip pasitaiko, kai po medžiais būna įrengta automobilių stovėjimo aikštelės ar sportinis aikštynas. Tokiose vietose polajis būna ypač stipriai suplūkiamas. Šiuo atveju senolis auga gana atviroje vietoje, matosi tankus žolės kilimas, reiškia, polajis tikrai nebuvo stipriai plūkiamas. Tikėkimės, kad dirvožemis aplink kaštoną tikrai buvo kaip grendymas, ir tokios dirvožemio gerinimo priemonės tikrai buvo būtinos. Priešingu atveju, tai perteklinės priemonės ir tik dirbtinis darbų sąmatos išauginimas, skausmingas užsakovui. O viso šio dirvožemio gerinimo darbų „vinis“ – trąšų įterpimas injektoriumi į kaštono šaknyno zoną. Paprastai tariant – medžio tręšimas lapkričio mėnesio viduryje.
Čia jau visiškas diletantizmas ir savo amato negerbimas. Kiekvienas, net ir nedaug biologinių žinių turintis žmogus supranta, kad nevegetacijos periodu medžiai ir visi kiti augalai „miega“ ir juos „žadinti“ bet kokiomis trąšomis ar biostimuliatoriais labai neatsakinga. Jeigu mes labai norime šiuo metu kažką įterpti į medžių polajo dirvožemį, tai geriausiai tam tinka mikroorganizmai ir bakterijos, kurios šiaip ar taip gyvena dirvožemyje ir „dirbti“ pradeda tik tada, kai pasiekiama tam tikra dirvožemio temperatūra. Tuomet didesnė jų koncentracija spartina dirvožemyje vykstančius procesus ir padeda medžiui tada, kada reikia ir galima jam padėti. Tręšimo trąšomis lapkričio viduryje nesupras nei specialistai, nei patys medžiai. Arboristas R. Turčinavičius vaizdo įraše teigia, kad buvo atlikti dirvožemio tyrimai, nustatyta, ko jame trūksta, ir dabar tas trūkumas bus pašalintas įterpiant trąšas giluminiu injektoriumi į dirvožemį. Būtų buvę visiškai logiška, jeigu augavietės tręšimo (o tiksliau – augavietės gerinimo) darbai būtų buvę atlikti vegetacijos periodo pradžioje, tada ir efektyvumas būtų didžiausias. Odabar iki vegetacijos periodo pradžios įterptų trąšų paprasčiausiai nebeliks, jos išsiplaus. Tačiau prieš išsiplaudamos, atlydžių metu arba ilgesniu teigiamos temperatūros laikotarpiu, aktyviosios medžiagos dar gali vienaip ar kitaip paveikti medžio fiziologinius procesus, kas visiškai nepageidaujama ramybės laikotarpiu. Išėjus įšalui tręšimas veiktų teigiamai: kaip teigiama VSTT direktoriaus patvirtintose rekomendacijose, tada turėtų būti „į polajo dirvožemį įterpiami mikrobiologiniai preparatai su dideliu kiekiu huminių rūgščių“.
Kiekvienas, net ir nedaug biologinių žinių turintis žmogus supranta, kad nevegetacijos periodu medžiai ir visi kiti augalai „miega“ ir juos „žadinti“ bet kokiomis trąšomis ar biostimuliatoriais labai neatsakinga.
Suprantama, kad senolio priežiūros darbai buvo planuojami ne vakar. Žinant visą pirkimų schemą, nieko keisto, kad Salantų senolio kaštono augavietės gerinimo darbai buvo nupirkti tik dabar, rudenį – biurokratinė mašina kartu su Viešųjų pirkimų įstatymu juda labai lėtai, bet tręšimo, augavietės gerinimo darbus buvo galima sugrįžti padaryti pavasarį. Na, nebent darbus atlikę arboristai turi kitų – įtikinamų – argumentų. Beje, labai norėtųsi matyti tuos dirvožemio tyrimų rezultatus. Kiek yra tekę tirti medžių užmiestyje augavietes, beveik visais atvejais dirvožemyje visko yra užtektinai, kartais net perteklius. Dažnai tręšimas visiškai nebūtinas, užtenka suaktyvinti medžiagų pasisavinimą įterpiant į dirvožemį biostimuliatorius. Galbūt to būtų pakakę ir šiuo atveju.
Reziumuojant galima teigti, kad tiek UAB Arboristas Renatas, tiek ETW sertifikatą turintis arboristas T. Norkus kol kas neturi pakankamai žinių ir patirties atliekant senolių medžių priežiūros darbų planavimą ir atlikimą. Kokios pasekmės šių atliktų darbų – teigiamos ar neigiamos – bus galima spręsti tik po dvejų trejų metų. Labai keista, kad prieš pasiryždami atlikti be galo atsakingus senolio medžio priežiūros darbus, arboristai net nesvarstė ar jie turi pakankamai žinių ir kompetencijos dirbti tokius darbus.
Beje, kalbant apie UAB Arboristas Renatas, reiktų pažymėti, kad tai ne pirmas kartas, kai įmonė sulaukia kritikos už netinkamą medžių senolių priežiūrą. 2021 metais ši įmonė laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės rengiamą konkursą dėl senolių medžių arboristinės globos Vilniaus mieste. Reikia pripažinti, kad ši įmonė, nepaisant to, jog deklaravo turinti patirties senolių medžių priežiūros srityje ir pateikė ISA TRAQ (Tree Risk Assessment Qualified) specialisto sertifikatą, itin neprofesionaliai atliko pačių seniausių Vilniaus medžių: liepos, ąžuolo ir klevo priežiūrą. Buvo pateiktos užsakovo pastabos, kas atlikta nekvalifikuotai, kokie sprendiniai reikalauja peržiūros ir kitokio sprendimo. Į pastabas nebuvo reaguota, atsakymas buvo, kad jų specialistai pakankamai kvalifikuoti ir viską daro tinkamai. Buvo surašytas defektinis aktas, reikalaujama, kad rangovas UAB Arboristas Renatas tinkamai atliktų senolių priežiūros darbus. Teko net kviestis nepriklausomą ekspertą iš Europos arboristikos tarybos (EAC), kad ginče padėtų tašką. Ekspertas vos ne pažodžiui pakartojo užsakovo pateiktas pastabas rangovui, tuo patvirtindamas UAB Arboristas Renatas kvalifikacijos, patirties ir žinių trūkumą bei nepakankamą pasirengimą atlikti senolių medžių priežiūros darbus. Apie šios įmonės arboristų neprofesionalų darbų atlikimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo Lietuvos arboristų asociaciją (LARA).
Stebina UAB Arboristas Renatas arboristų nenoras pripažinti savo klaidas, atsižvelgti į kolegų konstruktyvią kritiką ir padaryti išvadas.
Tarptautinis arboristų Etikos kodeksas skelbia:
<…>negalima klaidinti užsakovo siūlant paslaugas, kurioms įgūdžių jūs neturite, verčiau pasiūlykite kreiptis į kvalifikuotą specialistą.
Turėti omenyje, kad esate profesionalaus kolektyvo, siekiančio medžių gerovės, dalis ir savo darbe
visada turite atsižvelgti į biologinės įvairovės interesus.
Visada atminti, kad bet kokie netinkamai atlikti veiksmai gali pakenkti arboristikos profesijos įvaizdžiui ir prestižui.
Akivaizdu, kad Tarptautinis arboristų etikos kodeksas kai kuriems arboristams neatrodo svarbus…
Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, senolių medžių priežiūrai reikalingos ypač specifinės žinios bei patirtis. Suprasdama tokios priežiūros svarbą ir aktualumą Europos arboristikos taryba (EAC) kartu su Senolių medžių forumu (Ancient Tree Forum) įsteigė atskirą dviejų lygmenų – praktinio ir konsultacinio – Senolių medžių priežiūros specialistų sertifikaciją (VETCERT). Šiai sertifikacijai kartelė iškelta ypač aukštai, tačiau ji turi tokia būti norint kvalifikuotai padėti seniems medžiams, kurių lieka vis mažiau. Turime pagrindą ir priedermę vertinti Lietuvoje atliekamą senolių medžių priežiūrą ir reikalauti, kad ji būtų atliekama tinkamai. Taip kartu padėsime pamatus ir formuosime senolių medžių priežiūros kultūrą Lietuvoje. Deja, matant tokius darbus, džiaugsmo nedaug…
Renaldas Žilinskas,
Europos arboristikos tarybos (EAC)
sertifikuotas senolių medžių priežiūros specialistas
KŽEG redaktoriaus prierašas
Salantų dvaro parko kaštonas yra storiausias Lietuvoje kaštonas, saugomas botaninio gamtos paveldo objektas nuo 1999 m. Savo didybės ir vešlumo laikais (2011–2014 m.) medis siekė 28 m aukštį; kamieno skersmuo 1,3 aukštyje – 1,53 m, kamieno apimtis – 4,80 m; šiuo metu, nulūžus liemeninei šakai, medžio didybė sumenkusi. Labiausiai ko reikia medžiui – tai išplėsti tvorele aptvertą polajo plotą ir saugoti šaknyno zoną.
* Internetinė prieiga prie vaizdo medžiagos:
https://www.facebook.com/ArboristasRenatas/videos/795203494913949
https://www.facebook.com/ArboristasRenatas/videos/1513722242458850
