Lietuvos sodininkystės istorija kupina kilnių vardų ir nuveiktų darbų. Nesu didelis šios srities žinovas ir mokovas, tačiau noriu pasidalinti viena kita įžvalga, kaip pilietis, kuriam svarbus Lietuvos kraštovaizdžio savitumas ir tapatumas. Iškart sakau – senieji vaismedžių sodai yra gamtos ir kultūros paveldas.

Jų fragmentų rasime (vis dar randame) senuosiuose dvarų parkuose (pvz., Šaukėnai Kelmės r., Vyžulėnai Vilniaus r. ir kt.), memorialinėse sodybose (Rojus Dūkšto sen., Ignalinos r., Obelynė Kauno r., Užugirio Kiemas Ukmergės r.) ar šiaip senose sodybose, viensėdžiuose (pvz., Dabulevičių sodas Daugėlaičių kaime prie Kybartų, Vilkaviškio r.).

Vaismedžiai maitino, puošė kaimų, miestelių, dvarų ir priemiesčių kraštovaizdį. Obels vardas minimas tautosakos tekstuose, dainose, poezijos posmuose. Visa tai liudija Obels, obuolio, kaip jaunystės ir nemirtingumo, lemties simbolio archajiškumą indoeuropiečių kultūroje. Mitologijos šaltinių analizė „nutiesia“ Obels sąsajas iki Vedų kultūros ir sanskrito kalbos tekstų, susieja Obelį su Aušros dievybe ir jos pirmavaizdžiu. Kiek daug likimo kelių parodo riedantis obuolys, kokius burtus lemia byrantys žiedlapiai! Akivaizdu, jog obels įvaizdis slėpė ypatingai galingą moteriškosios lyties, moters pasauliui atstovaujančią dievybę. Krikščioniškoji tradicija nepaneigia obels įvaizdžio ir simbolikos – pažinimo ir gundymo vaisius, amžinoji Biblijos metafora. Obelų žiedų ir vaisių garbinimo atšvaitus verta išsaugoti daugelyje dvarų ir etnografinių kaimų sodybose.

Sodininkai formavę sodininkystės tradiciją Lietuvoje

Prisiminkime keletą senosios Lietuvos pomologų, sodininkų, formavusių sodininkystės tradiciją mūsų krašte (pirmiausia dvaruose) jau prieš du šimtus metų. Jų veikalus verta paskaityti ar bent pavartyti ir šiandien. Lietuvos teorinės ir praktinės sodininkystės ir želdininkystės pradininkas – Juozapas Strumyla (Józef Strumiłło, 1774–1847), jo kapitalinis veikalas „Šiaurės sodai“ (Ogrody pólnocne) nuo 1820 m. sulaukė 7 laidų, iš jų keturias parengė pats autorius, o trys paskesnės išleistos po jo mirties, paskutinioji – Juozapo Zawadskio spaustuvėje Vilniuje 1880–1881 m. Lenkijos universitetų e-bibliotekose pasiekiamos skaitmeninės „Šiaurės sodų“ senųjų laidų kopijos.    

Rygoje rezidavęs iš Liubeko kilęs sodininkas, sodininkystės verslininkas ir botanikas Johanas Hermanas Cigra (Zigra, 1775–1857) leido sodininkystės knygas vokiečių kalba, tad vokiškai skaitantiems puikiai tiko jo leidinys, Der Nordische Baumgärtner (Riga, 1803; 1820; liet. „Šiaurės sodininkas“). Ši knyga – pirmoji jos laida (1803) – buvo išleista ir latviškai, rusiškai, lietuviškai Simono Daukanto (1793–1864). Vertimas Antano Žeimio slapyvardžiu Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių (Petrapilis, 1849).

Kitas garsus mūsų krašto pomologas – Adomas Hrebnickis, gimęs dabartinėje Vitebsko srityje 1857 m. gruodžio pabaigoje senuoju stiliumi arba 1858 m. sausio pradžioje pagal Grigaliaus kalendorių, miręs 1941 m. ir palaidotas kapinėse prie Dūkšto (Ignalinos r. savivaldybė). 1883 m. jis baigė Sankt Peterburgo miškų institutą, iki 1922 m. jame dėstė, 1902–1922 m. buvo Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, profesorius. Nuo 1922 m. gyveno ir dirbo savo sodyboje – iš uošvio, Beržininkų dvaro savininko Jono Stankevičiaus 1890 m. gautoje valdoje sukurtame Rojuje su didžiuliu sodu (vaismedžių kolekcija) Beržininkų ežero pietvakarinėje pakrantėje. Sodyba išsaugota 1957 m. įkūrus čia  Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties (vėliau – Instituto) punktą ir kiek vėliau memorialinį muziejų. Jo aplinkos tvarkymą teko projektuoti 1985–1986 m. Sodyboje tebestovi gyvenamasis namas, A. Hrebnickio paminklinis biustas (1961, skulptorius L. Žuklys). Dabar čia – Ignalinos krašto muziejaus filialas, ekskursijas priimantis iš anksto susitarus.

Adomo Hrebnickio memorialinės sodybos-muziejaus aplinka. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo.

Lietuvos pomologijai ir sodininkystės kultūrai A. Hrebnickio nuopelnai išties dideli ir įsimintini: surado ir ištyrė, platino vietines obelų veisles – Beržininkų ananasą (jo puikų kvapą ir skonį ir dabar dar ragaujame), Beržininkų avietinį, Gerkonių avietinį, Jono pepiną, Lietuvos pepiną, Panemunės baltąjį; 1903–1906 m. redagavo „Vaisių atlasą“ (Aтлас плодов), pasiūlė vaismedžių veislių sąrašą Rusijos regionams, Lietuvai (1911); 1936 m. žurnale „Lenkijos sodininkas“ (Ogrodnik polski) prof. A. Hrebnickis pasisakė dėl daugelio obelų veislių tinkamumo Vilniaus sričiai; enciklopedijos liudija, kad jis ištyrė 629 obelų, 223 kriaušių, 240 slyvų, 105 vyšnių ir kelias dešimtis uogakrūmių veislių.

Lietuvos pomologas, selekcininkas Vincentas Montvila (Wincenty Montwiłł, 1846–1903), baigęs mokslus Peterburgo technologijos institute, 1876 m. Vaivadiškiuose (Ukmergės apskr.) savo ūkyje įveisė didelį vaismedžių medelyną, 1880 m. Blinstrubiškių dvare (Raseinių apskr.) pas kolegą surado naują obelų veislę, kuri vėliau pavadinta `Montviliniu`. 1898–1903 m. jis vadovavo Rusijos sodininkystės draugijos Vilniaus skyriui ir pomologijos komisijai, kuri 1899 m. paskelbė pirmąjį Lietuvoje augintinų vaismedžių sąrašą. Nuolat rašė žurnalui „Lenkijos sodininkas“, senuose rinkiniuose galime skaityti „Czarna lista odmian owocowych” (Ogrodnik polski, 1891, Nr. 14, p. 319–321) ir kitus straipsnius. Blinstrubiškių dvare (Viduklės Paalsės dv., lenk. Widukl Poolsie) sodininkyste užsiiminėjo botanikas Edvardas Jančevskis (Edward Janczewski, 1846–1918). Jis 1868 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą, 1869–1872 m. tobulinosi Halės universitete (Vokietija), nuo 1873 m. dėstė Krokuvos universitete, 1901–1902 m. buvo šio universiteto rektorius, 1902–1903 m. – prorektorius, daug dėmesio skyrė serbentų (Ribes) genčiai ir veislėms. Knygoje „Pomologo užrašai: tyrimų duomenys iš Blinstrubiškių sodo Žemaitijoje“ (Zapiski pomologiczne: wyniki doświadczeń z sadu blinstrubiskiego na Żmujdzi, 1879) aprašė 14 kriaušių, 8 obelų ir 12 slyvų veislių. Vėliau atsidėjęs uogakrūmių studijoms E. Jančevskis publikavo leidinius: Species generis Ribes, 1905 – 1906, 3 dalys; Monographie des groseilliers (Ribes L.), 1907.    

Dar vienas mokslo vyras, skleidęs sodininkystės idėjas ir pasodinęs asmeninį sodą-kolekciją – prof. Tadas Ivanauskas (1882–1970), sodininkystės idėjas atsivežęs iš gimtojo Lebiodkos dvaro (Lydos apskr., Varanavo valsčius), tėvo Leonardo Iwanowskio (1845–1919) puoselėto sodo. 1920 m. prof. Tadas Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų (Kauno r .) nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pastatė gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir įkūrė Obelynės sodybą. Vietos pavadinimas kilo iš Nemuno skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų ir gudobelių. Teigiama, kad pirmuosius medžius ir krūmus T. Ivanauskas Obelynėje pradėjo sodinti 1920 m. Iš pradžių gamtininkas čia sodino vietinius ąžuolus, egles, liepas, klevus, kiek vėliau – svetimžemius medžius ir  krūmus. Prof. Tado Ivanausko dėka, talkininkaujant Miškų fakultetui, Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Parko reliktai – europinis kukmedis (Taxus baccata), vienas iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), nuo 1959 m. čia auganti tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides). Ir, žinoma, sodas, su Beržininku ananasu ir kitomis skaniomis veislėmis.

Nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos proceso dalyviai sujaukė Obelynės vientisumą, tačiau šio paveldo išsaugojimo entuziastai nenuleido rankų ir ėmėsi iniciatyvos saugoti. Memorialinė sodyba tapo muziejaus padaliniu. Obelynės sodyba, kaip nesavarankiškas Kauno rajono muziejaus struktūrinis padalinys, buvo įteisintas 2015 m. birželio 18 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-195 „Dėl Kauno rajono muziejaus nuostatų patvirtinimo“. Šiuo metu memorialinę sodybą sudaro: gyvenamasis namas–muziejus (kultūros paveldo registre įregistruotas 1993-03-25), sodininko namas ir paukštidė (kultūros paveldo registre nuo 2006-10-31), apie 4 ha ploto sodas ir parkas (kultūros paveldo registre nuo 2006-10-31). Kauno rajono muziejus, bendradarbiaudamas su akademine bendruomene (šiuo metu pirmiausia su Vytauto Didžiojo universitetu) ir visuomeninėmis organizacijomis, ketina sodyboje atnaujinti akademiko čia pasodintų ir išvestų obelų veislių sodą, sutvarkyti parką, sukurti pažintines, edukacines programas, atskleidžiančias Tado Ivanausko Obelynės sodybos unikalumą ir čia saugomas vertybes.

Ką mena senųjų dvarų sodai?

Archajiškasis Rojaus sodo provaizdis būdingas želdynų (sodų ir parkų) meno kultūrai, jis nuolat buvo kartojamas ir transformuojamas įvairiomis formomis ir pavidalais. Sode buvo auginami dekoratyvieji ir  vaistiniai augalai, gyvybės ir dieviško džiaugsmo simboliai. Sodelis, darželis (pranc. jardin; angl. garden; vok. Garten) visada reiškė aptvertą, apribotą, saugojamą vietą. Dvarų kultūroje, o ir liaudies tradicijoje ši vieta glaudžiama prie reprezentacinių sodybos dalių ir elementų – gyvenamojo namo (rūmų), įvažiavimo kelio (alėjos). Tokių sprendimų pavyzdžių rasime daugelyje dvarų sodybų ansamblių.  Pagal XIX a. vidurio ir antros pusės mišraus plano parkų tradicijas, dažnai arčiau rūmų ar įvažiavimo alėjų būdavo įrengiami pakankamai savarankiški „žiedų sodai“ (pranc. jardin floriste), kuriuose būdavo komponuojami  rožynai, vaismedžių ir gėlių žydėjimo deriniai. Tokie „žydintys sodai“ buvo savotiškas reguliaraus planavimo parterių pakaitalas. Rasdavo prakilnią dvaro sodybos vietą ir vaismedžių sodui (angl. orchard) – tai puikiai iliustruoja pavyzdinis planas iš J. Strumilos „Šiaurės sodų“ 1834 m. leidinio ir vėlesnės laidos (pav.), archyviniai senųjų dvarų planai.   

Būtent XIX a. antroje pusėje dvarų sodybose veisiami dideli sodai, priglausti prie meniškosios parko zonos arba tiesiog parko struktūroje. Jau minėjome Gorskių Šaukėnų dvaro sodą (pav.), jis gražiai pridengiamas ąžuolų ir liepų alėjomis, didžia dalimi išlikęs iki mūsų dienų. Seną sodą rasime ir rekonstruojamame Abromiškių dvaro parke (Elektrėnų savivaldybė), kituose dvarų parkuose. Didelį dvaro sodą buvus patvirtina Vyžulėnų (Vyžulionių) dvaro žemių ir sodybos geometrinis planas (1892) ir 1952 m. aerofotonuotrauka (pav.). Senojo sodo fragmentai yra išlikę šio dvaro parko struktūroje ir galėtų (turėtų) būti išsaugoti, atkurti naujajam dvaro ansamblio savininkui tvarkant parką.   

Žvelgdami į Raguvėlės dvaro sodybos senąjį vaizdą (1944 m.; pav.) puikiai matome sodą klasicistinio plano sodybos ansamblyje šalia bažnyčios ir parko. Komarų dvaro sodas buvo puikus pavyzdys aplinkinių kaimų valstiečiams imtis sodininkystės. Kaip teigia Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas, anksčiausios užuominos apie sodus Lietuvoje mus pasiekė dar iš viduramžių, tačiau vaismedžių veislių sąrašai buvo su­daryti tik XIX amžiuje. Mokslininkas tyrimo NAMINĖS OBELS VEISLĖS LIETUVOJE 1820–1914 METAIS metu susistemino in­formaciją iš 22 šaltinių apie tuo laikotarpiu Lietuvoje augintų obelų veisles, sudarė ir publikavo 165 identifikuotų naminės obels (Malus domestica Borkh.) veislių, rekomenduotų auginti ir (ar) augintų Lietuvoje, sąrašą (Žemės ūkio mokslai, 2021, t. 28, Nr. 2, p. 45–59).   

R. Laužikas savo tyrimo publikacijoje apibendrina, kad  dau­guma obels (Malus domestica) veislių dėl gamtinių priežasčių nepasiteisi­no Lietuvos klimato sąlygomis; veislių pasirinkimas sodams Lietuvoje buvo grindžiamas ne tik gamtiniais ar ekonominiais, bet ir kultūriniais motyvais (vaismedžiai – asmens, sodo, dvaro reprezentavimo priemonė, sekant laikmečio madą), o vaismedžių sodų įveisimas koreliavo su bendra par­kų įrengimo tendencija (poslinkis nuo sodo kaip egzotikos rinkinio link sodo kaip vietos kultūros atradimo erdvės). Pasak jo, XIX a. pabaigoje stebimas veislių pavadinimų vienodėjimas, rodantis profesionalios Lietuvos pomologi­jos formavimąsi. Vaismedžių sodo kultūra demokratėjo: iš dvarų kėlėsi į ūkininkų sodybas. Architektas Feliksas Vizbaras (1880–1966) projektuodamas 1935 m. Užugirio Kiemo sodybą – dvarą (Ukmergės r.) Respublikos prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944) numatė sodą (pav.).

Atkuriant dvarų sodybų ansamblius tvarkybos projektų autoriai ir naujieji savininkai neužmiršta ir vaismedžių sodo erdvės. Gražiai vaismedžių sodą (o vėliau ir daržą) į senojo dvaro sodybos ir parko struktūrą įglaudė Ilzenbergo dvaro parko (Rokiškio r.) šeimininkai ir projektuotojai. Rokiškio dvaro parko atkūrimo projektinius pasiūlymus teikdama kraštovaizdžio architektė Giedrė Čeponytė pasiūlė atkurti vaismedžių sodo erdvę (pav.).

Vaismedžių sodą reikėtų traktuoti, kaip kolekciją ir pasigerėjimo objektą, kuris įvairiais metų laikais yra savaip patrauklus. Todėl sodinius reikėtų parinkti siekiant žiedų spalvos, vaisių ir lajos  struktūros įvairovės. Po medžiais galėtų būti kuriamas metų laikų pojūtis – nuo svogūninių gėlių ankstyvą pavasarį iki vasaros ir rudens žydėjimo akcentų. Vaismedžiai atkuriamų, tvarkomų dvarų parkų soduose turėtų būti komponuojami  atsižvelgiant į medžių aukštį ir lajos formą.

Išsaugokime ne tik senąsias vaismedžių veisles, bet ir senuosius medžius.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Kriterijų, kuriuos atitinkantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems želdiniams, patvirtinimo“ (2008, galiojanti redakcija nuo 2021-12-24) įrašytos tik miškinės obelys ir miškinės kriaušės, kultūrinių medžių, tarp jų ir naminės obels jame nerasime, o gaila ir apmaudu. Yra žavingų medžių, medžių senolių, kurie alsuoja gamtos ir ūkio išmintimi, ir istorija. Jie turėtų būti saugomi tiek vietiniu (savivaldybių), tiek nacionaliniu lygmeniu.

Botaninių gamtos paveldo objektų (GPO) sąraše šiuo metu įrašyti penki (sakytume laukiniai) vaismedžiai: Antkopčio obelis (Klaipėdos r., Vėžaičių sen.), auganti Žemgulių sodyboje; Brazelių kriaušė (Širvintų r., Čiobiškio sen.) privačiame sklype; Geisčiūnų (Alytaus r., Nemunaičio sen.) senoji kriaušė; Kauno senoji obelis (Kazliškiai, Aleksoto sen., Senosios obels g. 18), Žagarės (Joniškio r.) šermukšnis, augantis senosiose miesto žydų kapinėse.

Žinomiausia, garsiausia šiame sąraše – senoji Kauno priemiesčio obelis (Malus sylvestris), auganti Kazliškiuose, privačiame sklype šalia gyvenamojo namo. Obels kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 285 cm, amžius – apie 360 metų, medžio aukštis – 8 m. Šiuo metu gyvybingos tik kelios obels šakos, tačiau jos pasidengia vešlia lapija, veda vaisius. Medis pažymėtas informaciniu stendu, prižiūrimas ir puoselėjamas, sausmečiu palaistomas.

Antkopčio obelis, pavadinta Medaus obelimi, laikoma paprastąja (Malus domestica Borkh), auga ir puikiai veši privačioje valdoje Žemgulių sodyboje netoli Klaipėdos automagistralės. Medžio amžius, matyt, siekia 300 metų; kamieno apimtis 0,8 m aukštyje – 3,35 m; medžio aukštis – 14 metrų. Ši obelis 2017 m. varžėsi Lietuvos medžio rinkimuose, 2023 m. įrašyta į GPO, saugomų medžių sąrašą.

Geisčiūnų kaimo kriaušė (Pyrus pyraster), kadaise buvusi įspūdingo stoto, 16 m aukščio, 2016 m. neteko viršūnės; jos kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 380 cm (pav.). Brazelių kaimo kriaušė, auganti privačiame sklype netoli Musės upės ir Čiobiškio miestelio, yra įspūdingas GPO; medžio aukštis siekia apie 20 m, kamieno apimtis šaknies kaklelyje siekia 390 centimetrų, gyvybingumas – puikus (pav.).

Žagarės šermukšnis (Sorbus aucuparia) auga senosiose žydų kapinėse ir kamienu glaudžiasi prie paminklinio akmens. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,27 m, medžio aukštis per 12 metrų.

Negerai, kad plečiant miestų ir miestelių kvartalus, projektuojant naujas statybas, į senųjų sodybų vaismedžius žvelgiama be reikiamos atidos į jų estetinę ir ekologinę vertę – minėtas teisės aktas juk nenustato reikiamų kriterijų. Teko matyti Šnipiškių kvartalo Vilniuje sodybų kriaušes, vieno metro skersmens kamienais, pasmerktas nukirsti, ką jau kalbėti apie jaunesnius brandžius vaismedžių medžius buvusių sodybų vietose Neries slėnio šlaituose. Kad tai protėvių ar tėvų padovanota, nemokamai gauta kraštovaizdžio puošmena retas susimąsto.

Genetiniams vaismedžių ištekliams skiriama dėmesio, pasiryžkime jo skirti ir estetiniams ištekliams. Kraštovaizdžio architektai, želdinių inventorizavimo, žemėtvarkos, arboristikos specialistai turėtų išplėsti savo žvilgsnio plotį ir gylį. Pastebėkime, atraskime, pasiūlykime saugoti senolius vaismedžius; ne dėl vaisių, bet dėl tautos dvasinių jėgų, senolio medžio šlamančios istorijos ir būties legendų.

Steponas Deveikis, KŽEG direktorius                                                      2023 m. gruodis – 2024 m. sausis