Kristina Žalnierukynaitė

Prasidėjus karui Ukrainoje davėme sau žodį, kad kai tik jis baigsis, važiuosime padėti šaliai atstatyti jų svarbų ir neįkainojamą išteklių – žaliąjį rūbą. Sprogimų išdraskytai žemei ir išgyvenusiems žmonėms medžiai  labai svarbūs. Jie valo užterštą orą, o tam reikalinga kuo didesnė lapijos masė.  Vietose, kur vyko mūšiai, daugybė medžių sužaloti, jiems reikia rūpestingos priežiūros.

Karas užsitęsė, o mūsų neapleido mintis, kad Ukrainos žmonėms pagalbos reikia kuo greičiau. Tik nežinojome nuo ko pradėti. Vienas kolegos iš Lenkijos skambutis sudėliojo viską į savo vietas. Vroclavo Medžių instituto valdybos pirmininkas Piotr Tyško-Chmielioviec pakvietė mus vykti kartu į Ukrainą ir pagelbėti vietiniams žmonėms, besirūpinantiems medžiais savo šalyje, padėti europinės arboristikos pagrindus. Piotras – ukrainietiškų šaknų turintis lenkas, jau seniai bendravo su kolegomis ukrainiečiais ir padėdavo jiems kuo gali. Buvome labai laimingi, kad jis į šią kelionę pakvietė mus – Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės bei UAB „Arbovita ir Ko“ specialistus Renaldą Žilinską bei mane. Nusprendėme kolegoms nuvežti ir dovanų – du grandininius pjūklus, skirtus arboristams. Pasidalinti patirtimi apie medžių priežiūrą Jungtinėje karalystėje Piotras pakvietė ir Anglijos arboristų asociacijos direktorių Džoną Parkerį. Prisijungė ir dar viena kolegė iš Lenkijos – Vroclavo miesto žaliųjų erdvių valdybos ryšių su visuomene atstovė Aleksandra Zienkievič.

Detales derinome kelis mėnesius. Gruodį planuotą išvyką teko atšaukti dėl aktyvių karo veiksmų. Galiausiai balandžio pirmąją visi susitikome Lenkijos mieste Peremyšlyje, esančiame prie sienos su Ukraina. Kitą rytą jau dundėjome traukiniu Lvivo link. Taip prasidėjo mūsų UA Arbo Tour.

Džonas Parkeris, Renaldas Žilinskas, Kristina Žalnierukynaitė ir Piotr Tyško-Chmieloviec.

Prisipažinsiu, išvykstant buvo neramu. Juk niekada nežinai, kas šaus į galvą okupantams ir kur link jie paleis raketą. Juk pilna reportažų, kaip jie apšaudo humanitarinės pagalbos autobusus, sprogdina gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines…

Pilnas į Lvivą važiuojančių žmonių traukinys nuteikė optimistiškai, tačiau nerimas visgi sklandė ore. Greta mūsų sėdėjo ukrainietis paauglys su mama. Artėjant prie Lvivo berniukas pasiskundė mamai, kad jaučia nerimą, širdis plaka labai greitai ir paprašė tabletės raminamųjų…

Lvivas pasitiko pilnomis žmonių gatvėmis. Jie važiavo į darbą, ėjo į parduotuves, barus. Jei ne smėlio maišai ant rūsių langų, kur įrengtos slėptuvės, jei ne užkalti vertingų pastatų langai, saugant vitražus nuo sprogimo bangų, galėjai pamanyti, kad jokio karo čia nėra ir tiesiog esi eiliniame Europos mieste, su gražiais, senais pastatais, tik dar nepaliestais restauratorių rankos. Mus pasitiko Lvivo savivaldybės Ekonominio vystymo departamento direktoriaus pavaduotoja Oleksandra Sladkova, kuri anksčiau buvo atsakinga už žaliuosius išteklius. Ši moteris jau ne pirmus metus rūpinasi Lvivo medžiais ir yra dalyvavusi Europos arboristikos tarybos metiniame susirinkime. Kartu su Piotru ji stengiasi ir savo krašte įdiegti europinius medžių priežiūros standartus. Abiejų ir mokslų daktarės Olhos  Pokhylchenko pastangomis į ukrainiečių kalbą išverstas Europos medžių genėjimo standartas.

Lvivo gatvės – pilnos žmonių.

Oleksandra parodė mums senus parkus, klausė patarimų ir rekomendacijų, nuvedė prie naujai pasodintų medžių, kurie, beje, yra labai kokybiški, tik dauguma pasodinti per giliai, per stipriai įsirėžę į kamienus pririšimai prie kuolų. Kas, beje, yra dažna ir mūsų šalies problema. Kai sodinukai užkasami bet kaip, neturint supratimo, kaip medžiui geriau ir kaip tai padaryti taisyklingai. Užtrukome iki vėlaus vakaro. Kitą dieną buvo suplanuotas susitikimas „Amerikos namuose“, kur susitikome su daugybe žmonių, kuriems rūpi medžių priežiūra: arboristais, visuomenininkais, žaliųjų erdvių prižiūrėtojais, seniūnijų atstovais. Nustebino moderniai įrengta salė su sinchroniniu vertimu, nepriekaištinga ukrainiečių anglų kalba ir šiluma, kuri sklido iš šių žmonių. Pristatėme prezentacijas medžių priežiūros tema, Aleksandra (kolegė iš Lenkijos) pasidalino įžvalgomis apie miesto pievų šienavimą, apie po medžiais paliekamus lapus parkuose, negyvos medienos svarbą juose. Sulaukėme daugybės klausimų. Jų netrūko ir vėliau, praktinių dirbtuvių parke metu. Pasakojome kodėl negalima medžiams pjaustyti viršūnių, kodėl toks būdas kenkia medžiams, nes čia jis labai populiarus iki šiol.

„Amerika House“ nustebino modernia ir jaukia aplinka.

Nustebino ir kai kurių senų medžių „gydymo“ metodai užpildant jų ertmes kompozitu. Žmonės pasakojo, kad Kyive gyvena ir dirba arboristas, kuris sako išradęs kompozitą, savo sudėtimi artimą medienos struktūrai ir taip „gydo“ medžius visoje šalyje. Mūsų nuomonė buvo vienareikšmiška – medis sendamas „kiaurėja“, ir tai yra natūralus jo senėjimo procesas, o ne yda. Svarbu, kaip jis susitvirtina ertmių kraštus. Tam jam reikalinga vienintelė pagalba – geresnis maitinimas šaknims, kad medis turėtų resursų savo „kolonų“ statybai ir, esant reikalui, minimalus lajos sumažinimas (redukcija). Jei medžiui būtų parankiau būti „pilnam“, jis rastų būdų, kaip tai padaryti. Juk tai ne vieną milijoną metų gyvenantis organizmas, kuris atsirado daug anksčiau už žmones ir tikrai „žino“ geriau, kaip jam gyventi…

Mūsų delegaciją pristatė Oleksandra Sladkova.

Po intensyvios dienos, vakarop sėdome į traukinį Kyivo link. Visą naktį šis bildėdamas vežė mus į Ukrainos sostinę. Už lango buvo tamsu, tad negalėjome stebėti apylinkių. Nors buvome labai pavargę, kupė netilo kalbos apie matytą medžių „gydymą“. Juolab, kad Kyive ketinome susipažinti su pačiu metodo autoriumi.

Rytas Kyivo stoty pasitiko rūškanotas. Užtat nuotaiką praskaidrino mus pasitikę žmonės: fondo „Peli Can live“ vadovė Jana Bobrova su vyru ir Nacionalinio M. M. Hryshko vardo botanikos sodo mokslo darbuotoja Olha Pokhylchenko. Susodinę į automobilius ukrainiečiai mus nuvežė tiesiai į Botanikos sodą, kur susipažinome su arboristu, jau minėto medžių „gydymo“ autoriumi Volodimiru Leonenko. Jis mums parodė didžiulį ąžuolą, kuriam pritaikė Lvive matytus užpildymo metodus. Daug jo klausinėjome, ginčijomės, bandėme paaiškinti, kad medžiui sveikatos toks priežiūros būdas nepridės, bet pakenkti gali. Išsiskyrėme neįtikinti ir neįtikinę. Žmogus sakė, kad jo metodai patikrinti ir teigė, kad ruošiasi juos užpatentuoti, todėl visų smulkmenų atskleisti negali. Pakvietėme Volodimirą į savo paskaitas, bet jis neatėjo. Jį vėl pamatėme tik paskutinę savo viešnagės Kyive dieną, susitikime su visuomene, kur susirinko daugybė žmonių. Prieš išvažiuodami traukiniu į Peremyslį vis dar bandėme jį perkalbėti ir paaiškinti apie senų medžių gyvenimo būdą. Panašu, kad mums nepavyko. Tačiau Volodimiras gavo Džono Parkerio kvietimą į Angliją, kur jis turės pristatyti savo atradimą tenykštei arboristų bendruomenei. Gal jiems perkalbėti ukrainietį pavyks geriau?.. O gal iš tikro šis žmogus sukūrė kažką nepaprasto, tik mes nesuprantame? Bet juk jau bandėme betonuoti medžių ertmes ir taip praradome nemažai senų medžių. Laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų.

Šiaip ar taip, Kyive mes praleidome tris intensyvias ir prasmingas dienas. Nebuvo kada net galvoti apie karo pavojų, apie šalies rytinėje ir pietinėje dalyse vykstančius aršius mūšius, žmonėms rūpėjo jų medžiai ir jie godžiai gėrė žinias, kuriomis mes noriai dalijomės. Susipažinome su vietiniais arboristais, miesto valdžios atstovais, kurie laukė mūsų, atsiuntė paklausyti savo specialistus. Skaitėme paskaitas Sviatošinsko miškų ir parkų urėdijoje, rodėme skaidres, konsultavome vietoje. Giliausią įspūdį paliko, be abejo, Irpinė ir Buča. Šie Kyivo priemiesčiai sparčiai atstatomi, tačiau karo žaizdas ilgai gydysis ne tik žmonės ir pastatai, bet ir medžiai. Sprogimų ir šūvių sužalotais kamienais, nukapotomis lajomis. Jie bus gyvi liudytojai apie čia vykusius baisumus…

Irpinės medžiai.

 Karas baisus. Net ir tada, kai matai tik dalį jo pasekmių. Žuvo daugybė nekaltų žmonių, tarp jų ir arboristai, kurie buvo tik pradedantys savo kelią. Svarbiausia šios išvykos „vinis“ buvo pažintis su prieš pusmetį žuvusio jauno vaikinuko Semeno Oblomėjaus vyresne sesute Anna. Vaikino svajonė buvo tapti arboristu, tačiau Ukrainoje jis nerado kur mokytis tokios profesijos. Semenas įstojo mokytis miškininkystės, tačiau trečiame kurse suprato, kad nenori auginti medžių lentoms, bet nori rūpintis jais, kaip gyvomis būtybėmis, kad jie galėtų gyventi savo ilgą gyvenimą. Todėl jis uoliai darbavosi botanikos sode, padėdavo specialistams visuose jų darbuose, namuose iš sėklų augino medžius. Tačiau jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti, jis žuvo fronte sulaukęs vos 21 metų… Botanikos sode jo atminimui pasodintas paties iš sėklos užaugintas ginkmedis.

 

Graudina jo sesers Annos pasakojimas: „6 mėnesiai, kai Semeno nėra su mumis, tiek pat laiko kasdien su tėvais stengiamės neverkti, kai jį minime ar kalbamės apie jį. Jei atvirai, rungtynes su ašaromis dažiausiai pralaimiu. Labai norėčiau, kad skausmas išnyktų. Turiu keistą jausmą, kad mano mažasis Semenčikas, kartais vis dar gudrus ir išdykęs, su kietais randuotais delnais, kurie kaip niekas kitas, sugebėdavo visus apkabinti, paglostyti ir nuraminti, vis dar šalia. Susitaikiau su šiuo skausmu. Tai nedidelis mokestis už tai, kas jis mums buvo. Nesakau, kad Semeno nėra. Jo nėra tik čia, su mumis. Noriu, kad jo atminimas išliktų kuo ilgiau.“

Ir tai nėra tik Annos žodžiai. Mergina kartu su broliuko draugais įsteigė Semeno Oblomėjaus stipendijų fondą, kuris yra organizacijos, kurioje jis dirbo, dalis – labdaros organizacija „Peli can live“. Fondo tikslas – įgyvendinti vieną iš vaikino svajonių, padėti kitiems tapti arboristais. Taip bus padėtas pagrindas profesionalių, atestuotų arboristų kartai Ukrainoje. Ir mes kartu su užsienio kolegomis pasiruošę jiems padėti, išmokyti visko, ką žinome patys.

Semen Oblomei žuvo gindamas savo šalį.

Pasak Annos, arboristas yra žmogus, kuris rūpinasi medžiais, kurie dabar ukrainiečiams, kaip niekada, reiškia ateitį, reiškia viltį. Žmogus, kuris su medžiu elgiasi, kaip su gyvu sutvėrimu, kuris gyvena šalia ir gerbia jo erdvę. Darbas sunkus fiziškai, bet gydantis sielą. Toks, kokio norėjo Semenas.

„Turime labai ambicingų planų ir tikslų, jie verti mano brolio. O kad juos išpildytume, mums labai reikia Jūsų pagalbos ir palaikymo,“ – sakė Anna. Ir žinot, po to, ką pamačiau Ukrainoje, man visi tie, kuriuos ten sutikau, jau yra arboristai… Žmonės, kurie puoselėja ateitį ir viltį. Ir niekada nepasiduoda…

Mes pasiruošę jiems padėti, mokyti ir globoti. Tai galite padaryti ir Jūs, jei tik matote prasmę. Štai čia Semeno Oblomėjaus fondo rekvizitai:

LiqPay Semen Oblomei, Peli can live / Семен Обломей, БО „БФ „Пелі кен лів“

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio archyvo