2021-ieji kupini gražių sukakčių Daujotų giminėje – vasarą minėjome 130-ąsias Lietuvos nusipelniusio miškininko, smėlynų apželdinimo Lietuvoje pradininko, pedagogo ir mokslininko Marijono Daujoto (1891–1975) gimimo metines; spalio 21 d. sukako 100 metų nuo miškininko sūnaus dailininko tekstilininko Vladislovo (Vlado) Daujoto (1921–2009) gimimo; gruodžio 8 d. Vlado sesei, kraštovaizdžio architektei Irenai Marijai Daujotaitei (g. 1931) sukanka 90 metų. Visiems giminės sukaktuvininkams būdinga gamtos pajauta, estetinis nuovokumas, demokratiška laikysena, pedagoginė veikla.

Kraštovaizdžio ir želdynų meno žmonėms pasitaikė puiki proga prisiminti šių taurių profesionalų kūrybinę veiklą ir gyvenimo kelius. Kviečiame paskaityti trijų dalių biografinį pasakojimą – du iš kitų interneto svetainių, vieną mūsų. Pirmiausia – Bronislavos Spivakovienės tekstas apie miškininką, miškų želdintoją Marijoną Daujotą publikuotas laikraštyje Palangos tiltas (2021-07-21; prieiga internete: https://www.palangostiltas.lt/marijonas+daujotas+negriaukite+gamtos+o+mokykites+is+jos,7,2,12692.html). Lijanos Natalevičienės straipsnis „Vladas Daujotas: tauri asmenybė, talentingas pedagogas“ publikuojamas Mo muziejaus portale (2021; prieiga internete: http://www.mmcentras.lt/vladas-daujotas-tauri-asmenybe-talentingas-pedagogas/78367). Galima skaityti Irenos Marijos  Daujotaitės ir Aleksandro Daujoto parengtą ir išleistą  knygą Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas (2013) ir autorių kolektyvo leidinį Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas, 2001-09-14 Kretingoje vykusios mokslinės-praktinės konferencijos, skirtos M. Daujoto 110-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiagą.

Kviečiame prisiminti kraštovaizdžio architektės Irenos Marijos Daujotaitės kūrybinę biografiją. Tebus tai kuklus pasveikinimas su garbinga gyvenimo sukaktimi.

Irena Marija Daujotaitė gimė 1931 m. gruodžio 8 d. Kretingos rajono Darbėnų miestelyje, Kretingos miškų urėdo Marijono Daujoto (1891–1975) šeimoje. Architektūros išsilavinimo siekė Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), kurį baigė 1957 m. Irena Marija turėjo ir turi gamtos pajautą, taip reikalingą kraštovaizdžio architektui, todėl savo veiklą ji vėliau susiejo su šia architektūros mokslo ir praktikos, pedagogikos sritimi, įnešė į ją svarų indėlį. 

1957–1966 m. I. M. Daujotaitė dirbo Miestų statybos projektavimo institute (MSPI) architekte. Vienas pirmųjų jos projektų buvo su kolegėmis architektėmis Birute Kasperavičiene ir Nijole Monstavičiūte 1958 m. parengtas Vilniaus miesto Centrinio kultūros ir poilsio parko „Vingis“ projektas, kupinas tuometės pompastikos ir architektūrinių užmojų bei elementų (pavyzdžiui fontanų eilė centrinio tako ašyje ir pan.). Svarbiausias darbo MSPI laikotarpio projektas (su bendraautoriais) yra Panevėžio miesto generalinis (bendrasis) planas (1962). Irena Marija vis tvirčiau specializavosi miesto želdynų planavimo srityje.

Ilgai – 1966–1987 m. – I. M. Daujotaitė dirbo Vilniaus miesto statybos ir architektūros valdyboje vyriausiąja Vilniaus miesto kraštovaizdžio (landšafto) architekte. Šiame darbe ji  daug prisidėjo prie Vilniaus miesto savito gamtinio ir urbanistinio audinio formavimo, gatvių ir miesto pašlaičių apželdinimo, sodininkų bendrijų, kitų miesto želdynų plėtotės. Ji visuomet siekė profesionalumo ir daug dėmesio skyrė kraštovaizdinei urbanistinių ir architektūrinių projektų daliai. To laikotarpio pačios I. M. Daujotaitės  svarbiausi projektai Vilniuje, centrinėje miesto dalyje, buvo Odminių (Šventaragio) skveras (1972), Savivaldybės aikštė (1975), Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) sodo rekonstrukcija (1977). Atskira tema ir veiklos baras šiame darbe buvo Vilniaus miesto kolektyvinių sodų steigimo, jų užstatymo ir tvarkymo planavimas. Daujotaitės mintis apie kolektyvinius sodus, jų raidą pacitavo VGTU magistrantė Indrė Saladžinskaitė baigiamajame magistro darbe „Urbanistinė ir architektūrinė kolektyvinių sodų raida Vilniuje“ (2016, darbo vadovė dr. Indrė Ruseckaitė). Kraštovaizdžio architektė pabrėžė, kad kolektyviniai sodai (dabar sodininkų bendrijų sodai), visų pirma, buvo skirti spręsti gyventojų užimtumo problemą, ji taip pat pastebėjo, kad sovietmečiu miestus užplūdo žmonės iš kaimo, norintys ir toliau puoselėti sodininkavimo, žemiško ūkio kultūrą. Išsamiai kolektyvinių sodų steigimo vajų yra aptaręs kraštovaizdžio architektas Henrikas Bronušas leidinyje Kolektyviniai sodai, jų užstatymas ir tvarkymas (1988, Vilnius, LIMTI).

 1974 m. Lietuvos TSR architektų sąjungoje buvo įsteigta Kraštovaizdžio architektūros komisija, kurios pirmininkė buvo I. M. Daujotaitė. 1987 m. ši komisija buvo performuota į Kraštovaizdžio architektų bendriją (pirmininkas Alvydas Mituzas). Šios bendrijos narių iniciatyva 1995 m. įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS). Nuo 1992 m. LKAS yra pripažinta Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (International Federation of Landscape Architects, IFLA) narė. I. M. Daujotaitės veikla ir žodis kraštovaizdžio architektų organizacijose buvo ir lieka svarus ir reikšmingas, aukštos prabos profesinis žvilgsnis ir vertinimas, pagarbus požiūris į kitų kūrybą, sau keliant ypač aukštus padorumo ir profesionalumo reikalavimus lieka kolegoms kaip sektinas profesinis pavyzdys.   

1988 m. I. M. Daujotaitė buvo pakviesta dėstyti kraštovaizdžio architektūros pagrindų į VGTU, Urbanistikos katedrą. Čia dėstytoja parengė vadovėlį Kraštovaizdžio architektūros pagrindai (Vilnius, Technika, 1998), paskelbė publikacijų recenzuojamuose mokslo leidiniuose apie Trakų ir Vilniaus miestų kraštovaizdžio morfostruktūros ypatumus, rengė Vilniaus miesto želdynų schemas (1994 ir 1996), Baltarusijos ambasados Vilniuje teritorijos rekonstrukcijos projektą (1998), naują Odminių (Šventaragio) skvero rekonstrukcijos projektą (2001, su bendraautorėmis).  2000 m. jai buvo suteiktas docento mokslinis pedagoginis laipsnis. Dėstydama kraštovaizdžio architektūrą VGTU (1988–2006) ši specialistė turėjo kilnų tikslą kuo daugiau studentų sudominti nelengva kraštovaizdžio architekto profesija, įskiepyti platesnį architekto, urbanisto požiūrį į aplinką ir jos veiksnius. Daujotaitės auklėtinės yra kraštovaizdžio architektės Giedrė Ingrida Laukaitytė-Malžinskienė, Dėja Želvienė, Giedrė Čeponytė, Ramunė Baniulienė.

2010 m. kraštovaizdžio architektei I. M. Daujotaitei įteiktas žymuo „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“.  2013 m. išleista Irenos Marijos ir jos brolio Alekso sudaryta knyga apie tėvą Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas (Kaunas, Naujasis lankas, 140 p., iliustr.). Jai  įteiktas Architekto A. Zavišos fondo apdovanojimas „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ (teikiamas kasmet nuo 2004 m.; šį apdovanojimą taip pat yra pelnę I. M. Daujotaitės kolegos kraštovaizdžio architektai, LKAS žymens „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ laureatai prof. habil. dr. Vladas Stauskas (1932–2014), dr. Liucijus Dringelis, Alvydas Mituzas). Daug dėmesio ir kūrybinių pastangų I. M. Daujotaitė yra paskyrusi Vilniaus, Trakų ir kitų vietovių kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos planavimo ir architektūrinio projektavimo, Vilniaus miesto želdynų  problemoms spręsti.

Parengė dr. Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis

2021-12-03