2021 m. kovo pradžioje Lietuvos architektų sąjungoje išeksponuota, Vilniaus miesto savivaldybės interneto portale ir „Statybos ir architektūros“ portale sa.lt pateikta Sapiegų parko tvarkymo idėjos konkurso medžiaga kviečia prisiminti pasaką apie kalvio mokinio, pasišovusio, garsiai kritikuojant senąjį meistrą, nukalti naujovišką ir nepaprastą pasagą, bet sukūrusio tik šnypštuką. Žinoma, tai buvo efektingas procesas ir rezultatas komunikacine prasme, tačiau niekinis praktine. Įkaitintas nepavykęs kaldinys, įmestas į aušinimo kubilą, sukėlė įspūdingą garo ir garso pliūpsnį. Procesas buvo ilgas, efektas – trumpas ir bereikšmis.

Nuo 2008 m. parengto Sapiegų parko tvarkybos specialiojo plano iki realaus pirmojo etapo projekto (SĮ „Vilniaus planas, projekto vadovė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė) parengimo ir jo paleidimo gyveniman praėjo ištisas dešimtmetis. Miesto politikų valia 2019 m. sustabdžius pradėtą įgyvendinti projektą prabėgo dar dveji metai. Belieka spėlioti, kokios peripetijos ir baimės, specialistų, profesionalų, akademinės bendruomenės atstovų argumentai privertė antakalniečių bendruomenę ir savivaldybės politikus užgniaužti pradėtą įgyvendinti projektą. Ten sprendinių pagrindimo būta daugiau nei naujam konkursui pateiktoje idėjoje.

Keista buvo skaityti 2019 m. lapkritį organizuotos konferencijos „Architektūros kokybė: integruotas požiūris į kultūros paveldą“ tarpinstituciniame seminare „Sapiegų parkas, interesų susidūrimas kaip galimybė“ pareikštas mintis apie projekto nepagrįstumą, nepakankamus tyrimus, ir šiais argumentais paremtą rekomendaciją organizuoti architektūros konkursą, kai tuo pat metu (2019) Vilniaus miesto savivaldybės interneto portale buvo pateikta išsami projekto ir jo analizės, atliktų tyrimų medžiaga.

Kokiais tyrimais, naujais ar senais, pagrindžiama pateiktame pasiūlyme parko tvarkybos idėja ir siūlomi sprendiniai? Ar tų godotinų tyrimų jau nereikia? Ar pasiūlytame darbe pateiktos atseit barokinės replikos turi realų atitikmenį, ar tai tik „aidas tolimo griaustinio“, nuoga interpretacija? Atrodo, kad konkurso organizatoriai ir pateikto pasiūlymo autoriai turi puikų juodojo humoro jausmą, pagardintą ar atmieštą sarkazmu. Ir konkurso organizatoriai, ir pateikto darbo autoriai turi savitą požiūrį į projektinę veiklą ir parkų meną.

Garsiojo seminaro dalyviai teigė, kad Jurgos Silvijos Večerskytės-Šimeliūnės projektas nėra tinkamas, nes nėra pakankamai aptartas su visuomene ir specialistais (tokių aptarimų būta ne vieno, ir su antakalniečių bendruomene, ir su specialistais), nėra pakankamai pagrįstas tyrimais, neapima viso Sapiegų komplekso teritorijos (nors aiškiai dar 2015–2018 m. buvo nurodyti projekto etapai). Tuo pačiu, palaikyta nuostata, kad neturėtų būti pažeistos vertingosios barokinio komplekso savybės. Sutarta, kad „geriausias būdas tęsti Sapiegų parko kaip Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sudėtinės dalies tvarkymą – atviro kraštovaizdžio architektūros konkurso paskelbimas“.

„Sodai – svarbi Vakarų Europos miestų dalis, taip pat ir Rusijoje, o Vilniuje jų mažai, todėl reikia tvarkyti tokias vaizdingas vietas, kuriose auga nuostabūs augalai“, – tokia fraze nuo 1882 m. (taigi, jau 140 metų, o kiek per tą laiką pasikeitė valdžių ir kadencijų) tęsiami svarstymai apie Antakalnio parko teritorijos apsodinimo konkursus. Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė iškėlė (iš naujo pakartojo?) esminį principą „kurti projektus, esamo parko audinyje, respektuojančius istorinį barokinį parką“ (citata iš publikacijos portale sa.lt 2020 m.), ką turėjo sukurti konkurso dalyviai?

Barokinio parko esybė ir vertybė visada ir pirmiausia yra reguliari struktūra ir ašinė kompozicija. Barokiniai parkai pasižymi specifine ir griežtai kanonizuota kompozicine sąranga, struktūra bei specifiniu želdyno segmentų formavimu.

Pateiktame projekte kaip mantra arba vertinimo komisijai gundyti ir užkalbėti kartojama pasitelktinų specialistų eilutė: „bus pasitelkiami arboristai, dendrologai, ekologai ir kitų profesijų specialistai“. Kokia nauda projektui ir parkui iš to, kad bus pasitelkti šie specialistai – nepasakoma nei aiškinamajame rašte, nei brėžiniuose ar pateikiamose vizualizacijose.

Aiškinamasis raštas parašytas didžiosiomis raidėmis, bet nėra nei didingas, nei aiškus, atvirkščiai, jis – sunkiai suprantamas, parašytas kažkokia puskalbe (gal dirbtinio intelekto, atkartojant konkurso sąlygų teiginius?). Kad ir tokia citata (kalba netaisyta):

Darant projektinius sprendinius atsižvelgiama į Sapiegų parko ir jo prieigų gamtinės struktūros ir ekologinės pusiausvyros išsaugojimą bei išryškinimą. Esamų visuomenės funkcinių poreikių parko teritorijoje išsaugojimą, puoselėjimą bei naujų kūrimą. Kuriamos erdvės parko lankytojų rekreacijai, edukacijai bei esamo paveldo reprezentacijai. Teritorijos apželdinimo sprendiniai centrinėje parko dalyje projektuojamos barokinio parko replikos, t. y. augalų formomis pabrėžiamas viso komplekso istorinis momentas. […]

Pasiūlyme nepateikta nauja analizė ir nėra integralios urbanistinės ir kraštovaizdžio sąrangos idėjos. Urbanistinė idėja nusakoma trivialiai:

Visa parko teritorija dalinama į kelias zonas:

-istorinio barokinio parko zoną (parteris), kurioje atkuriama buvusio parko takų struktūra, išsaugoma esama augmenija, papildant ją naujų sodinių fragmentais, perdiferiojoje (taip parašyta) įrengiant traukos taškus. <…>

-Rytų ir Vakarų teritorijos zonas, kuriose įrengiami įvairūs traukos taškai, pažymimi esami, rytinėje dalyje įrengiant sveikatingumo taką ir pan.“ Kokie traukos taškai, ir kam jų reikia, lieka neaišku. Takų struktūra centrinėje dalyje „papildoma“ žiediniais takais, kurie išties yra visiškas svetimkūnis ir nesusipratimas. Į atviras erdves „įmetamos“ krūmų vingrios gyvatvorės nėra jokios „baroko replikos“, jos svetimos, reikalaus dar daugiau priežiūros pastangų ir išteklių nei buvusio J. S. Večerskytės-Šimeliūnės projekto sprendiniai.

Kodėl projekto idėjos autoriams neužteko drąsos ir išminties pripažinti, kad 2019 m. atmestas projektas bent centrinei daliai yra tinkamas ir pagrįstas analize, o naujus projektinius pasiūlymus formuoti tik šiaurinėje (vienuolyno ir bažnyčios teritorijos) ir pietinėje (ligoninės ir už jos esančių pastatų) dalyse, taip vadinamose Sapiegų parko prieigose?

Daug dėmesio pateiktame pasiūlyme skiriama augalų sąrašui ir vizualizacijoms (menamiems parko vaizdams), visiškai neminint atliktų ir žinomų archeologinių, istorinių, architektūrinės-urbanistinės raidos tyrimų (gal todėl, kad 2019 m. lapkričio konferencijoje buvo pasakyta neigiama nuomonė apie tyrimus ir jų nepakankamumą), neteikiant savos analizės. Atrodo, kad vertinimo komisiją norima sugundyti gražiais, bet jokia vietos analize nepagrįstais paveikslėliais, sekiniais ir naujadarais, paprastųjų alyvų (Syringa vulgaris) veislės ‘Krasavitsa Moskvy‘ ir karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa, dabartinis pavadinimas Neillia incisa), Šiaurės Amerikoje jau laikoma invaziniu augalu, gausa.

Pasiūlyta idėja gal tinka Sapiegų parko prieigoms formuoti ir tvarkyti, bet visiškai netinka centrinės, buvusio barokinio sodo, teritorijos tvarkymui ir rekonstrukcijai organizuoti. Konkurso vertinimo komisijos laukia nelengva užduotis apsispręsti, ar siūlomas projektas yra pranašesnis už buvusį, ar yra tinkamas įgyvendinti. Mano nuomone, logiški būtų du keliai Sapiegų parko centrinei daliai tvarkyti išsaugant „vertingąsias barokinio komplekso savybes“: 1) grįžti prie J. S. Večerskytės-Šimeliūnės projekto sprendinių įgyvendinimo šioje parko dalyje, o Sapiegų parko prieigoms tvarkyti sprendinius rutulioti konkursui pateiktos idėjos dėl šių prieigų tvarkymo pagrindu; 2) Sapiegų parko centrinę dalį palikti tvarkomu, prižiūrimu, bet nekeičiamu sulaukėjusiu baroko parku su „išlikusiomis barokinio komplekso savybėmis“. Antrasis variantas ir mažiau kainuotų, ir visas antakalnietiškas pusiausvyras (gamtos lemiamas) išlaikytų.

Leonas Povilas Sapiegėnas