2022 m. balandį sukanka 110 metų nuo žymaus kraštovaizdžio architekto, ilgamečio dėstytojo ir fakulteto dekano tuomečiame Vilniaus dailės institute (VDI, dabar – Vilniaus dailės akademija, VDA), docento, humanitarinių mokslų daktaro (architektūros m. kand., 1956) Antano Tauro (1912–1988) gimimo.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Garbės knygoje jo vardas įrašytas greta prof. Tado Ivanausko, Viktoro Bergo ir kitų žymių gamtosaugos specialistų. Tokį įvertinimą ir Tado Ivanausko premiją 1986 m. garbus kraštovaizdžio architektas pelnė už kraštovaizdžio apsaugos ir puoselėjimo, parkotyros nuopelnus. Jis daug prisidėjo prie architektūros ir kraštovaizdžio architektūros studijų išsaugojimo ir plėtojimo dabartinėje  Vilniaus dailės akademijoje. Šimtosioms A. Tauro gimimo metinėms publikavome straipsnį mokslo žurnale „Urbanistika ir architektūra“ (Deveikienė ir Deveikis, 2012), kiti autoriai keletą kartų savo publikacijose (Mačiulis, 2008, 2011; Pilkauskas, 2019; Vaitkutė- Eidimtienė ir Grecevičius, 2017) taip pat priminė kraštovaizdžio architekto nuveiktus darbus. Turime progą dar kartą pašlovinti iškilų specialistą ir pedagogą, kurio darbai lieka reikšmingi ir svarbūs ir šiandienos kraštovaizdžio ir želdynų ekspertams, aplinkosaugos specialistams, kraštovaizdžio architektams.

Antanas Tauras gimė 1912 m. balandžio 19 d. Purviniškės kaime, Marijampolės rajone. Kaune 1935 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo inžinieriaus architekto diplomą. 1937–1939 m. gilino žinias Paryžiaus universiteto Urbanistikos institute. Modernioji prancūzų gyvenviečių planavimo tradicija suformavo jo kūrybinį credo, gyvenimo ir darbo principus, pagarbą žmogui ir aplinkai, taktą ir profesinio bendravimo įgūdžius.

Pokaryje, sovietiniais metais A. Tauras dirbo Vilniuje įvairiose projektavimo įstaigose, Ministrų Tarybos Architektūros reikalų komitete; nuo 1947 m. – Vilniaus dailės institute (VDI, dabar Vilniaus dailės akademija – VDA). Šiame institute jis dirbo iki 1982 m. Vėliau iki pat gyvenimo pabaigos A. Tauras dirbo Architektų sąjungos ir Lietuvos gamtos apsaugos draugijos kraštovaizdžio architektūros mokslinėse komisijose. Aktyviai dalyvavo Lietuvos parkų tyrimuose, inventorizacijose, rašė knygas ir straipsnius.

VDI 1949–1955 m. laidos absolventas ir ilgametis šio instituto ir VDA pedagogas architektas prof. Algimantas Mačiulis (g. 1931) atsiminimų knygoje (2008) rašo:

„1945 m. VDI Architektūros fakulteto vyr. dėstytoju paskiriamas Simonas Ramunis (1916–2002), 1947 m. pakviečiami Eduardas Budreika (1918–2007) ir Antanas Tauras. Jų nuopelnai VDA Architektūros fakultetui yra ypatingi. […] Pirmame kurse (1949) architektūrinę kompoziciją dėstė A. Tauras. Jis mums padėjo žengti pirmuosius žingsnius studijose. Dėstytojas mokė visko – užtempti popierių ant lentos, naudotis braižymo įrankiais. A. Tauras išsiskyrė originalia išvaizda. Į paskaitas ateidavo vilkėdamas ryškius raudonus ar žalius marškinius, mūvėdamas „galifė“ kelnes, visada su peteliške, nešiojo pilką stilingą skrybėlę. […] Toks originalus, elegantiškas dėstytojo apdaras imponavo, nors Dailės instituto komjaunuoliai priekaištavo už „buržuazinį“ skonį. Orią laikyseną ir eleganciją A. Tauras tikriausiai įgijo studijuodamas Paryžiaus urbanistikos institute. Vėlesniuose kursuose A. Tauras skaitė urbanistikos, parkų istorijos paskaitas, vedė architektūrinį projektavimą.“

Būta ir studentiško pašmaikštavimo:

„Projektavome daugiabučius gyvenamuosius namus Vilniuje, dešiniajame Neries krante (dabar ten – universalinė parduotuvė, viešbutis, Nacionalinė galerija). Buvome nustebinti, kai dėstytojas [A. Tauras] projektavimo užduotyje kiekvienam studentui konkrečiai nurodė pastato aukštingumą, balkonų ir erkerių skaičių, jų vietą ir pan. Tai slopino studentų fantaziją, užmojus, niveliavo sprendinius. Norėdami paprieštarauti, gal daugiau pajuokauti, projektus atlikome beveik vienodai, naudodami tą patį grafinį ir spalvinį sprendimą. Užmaišę ryškiai žalius dažus bendrame indelyje, jais išklotinėse vienodai nudažėme krantų šlaitus. Peržiūroje projektus buvo sunku vieną nuo kito atskirti. Dėstytojas [A. Tauras], apžiūrinėdamas peržiūrai iškabintus projektus, kalbėjo: „Tegul ją velniai, tą žalią spalvą“ (Mačiulis, 2008, p. 40).

Doc. A. Tauras 1957–1968 m. buvo VDI Taikomosios dailės fakulteto dekanas, 1961–1963 m. – Architektūrinio projektavimo ir kompozicijos katedros vedėjas. Sovietinei aukštojo mokslo sistemai neigiant architektų rengimo programas aukštosiose dailės mokyklose, dėl architektų rengimo pozicijų VDI teko kovoti, 1972 m. Interjero katedroje šalia interjero architektūros specializacijos įsteigiant kraštovaizdžio (landšafto) architektūros ir architektūros paminklų restauravimo specializacijas. Per 20 metų laikotarpį (1972–1991/1992) studijas baigė 53 kraštovaizdžio architektai ir 51 architektūros paminklų restauravimo architektas. Daugelis jų tapo savo profesijos meistrais, paliko ryškų pėdsaką profesijos baruose.

Apie šimtą parkų ir skverų, gamtos takų, kitokių kraštovaizdžio tvarkymo darbų buvo atliekama pagal architekto A. Tauro projektus. Jis buvo aktyvus visuomenės švietėjas – išspausdinta daug jo straipsnių periodikoje, enciklopedijose, išleista per 10 knygų kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos tvarkymo temomis. 1974 m. buvo išleista solidi knyga – vadovėlis „Landšafto architektūra kaime“. Kiek vėliau, 1979 m., išleista knygelė „Kultūrinio landšafto grožis“. Šiose ir kitose knygose autorius dėstė kraštovaizdžio architektūros postulatus, glaustais pavyzdžių aprašymais ir iliustracijomis – fotonuotraukomis, piešiniais – formavo visuomenės skonį ir specialistų nuostatas.

Tačiau didžiausias doc. A. Tauro indėlis – parkotyros baruose. Apie Lietuvos parkus autorius išleido dvi knygas (1966 ir 1989 m.). Paskutinė knyga „Mūsų parkai“, išleista jau po autoriaus mirties, parašyta remiantis 1981–1984 (1986) m. Gamtos apsaugos komiteto su kitais partneriais atliktos parkų inventorizacijos medžiaga ir duomenimis. Abiejose knygose pateikiamos apžvalginės parkų schemos ir vietovaizdžių eskizai, suvestinės parkų rodyklės, retųjų medžių radimvietės ar augavietės. Pirmosios (1958–1959) ir vėlesnės (1984) parkų inventorizacijos schemos ilgą laiką buvo ir dabar tuo labiau lieka labai svarbus informacijos šaltinis apie senuosius ir XX a. sukurtus Lietuvos parkus.

Tarp daugelio kraštovaizdžio architekto A. Tauro projektų ir konsultacijų yra keletas jo želdynų projektų mokslingose gyvenvietėse – Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA), Girionių, Buivydiškių. Jo darbas VDI teikė privilegijų projektuoti švietimo ir mokslo įstaigų aplinkos tvarkymo sprendinius. LŽŪA aplinkumos projektavimą aptarė R. Pilkauskas (2019) ir pats A. Tauras (1966). Girionių parko kūrimą analizavo V. Vaitkutė Eidimtienė ir prof. P. Grecevičius (2017), kiti autoriai. Knygose (1966, 1989) A. Tauras dalykiškai paminėjo ir aptarė ne tik savo projektuotus Buivydiškių (1963), Girionių (1960), Beinoravos (1964), Raseinių (1965) Meškuičių, Rečionių, Žiežmarių, Maišiagalos (1976), bet ir kitų autorių projektuotus parkus, gyvenviečių želdynus.

Palankiai kraštovaizdžio architektą A. Taurą nuteikdavo visuomenės puoselėjami parkai ir miško parkai, skirti sociokultūrinėms reikmėms. Vienas tokių – Pasvalio kultūros ir poilsio parkas, pradėtas kurti dar 1923 m. ir vėliau vis plėstas, dabar jau užimantis 70 ha plotą. Parko ir miesto želdinių projektą jau matome 1922 m. miesto plane. Pasvaliečių entuziazmą veisti miesto želdynus gerai iliustruoja išlikę archyviniai dokumentai: 1935 m. nuotrauka ir 1937 m. Pasvalio valsčiaus savivaldybės viršaičio raštas Biržų apskrities valdybai dėl Pasvalio parko, kuriame rašoma, kad gyventojai, turintieji teises į esamas prie miestelio bendras ganyklas, vadinamas „Šilas“, paskyrė bendriems Pasvalio miesto reikalams, būtent: kurortui, steigti, parkui užveisti, sporto aikštėm ir maudyklėm įrengti 15 ha žemės plotą. Prašoma apskrities valdybą komandiruoti apskrities techniką išplanuoti miesto parką ir kitą, nes norima apsodinti medžiais. Technikas gavo nurodymą nuvykti ir ant to paties rašto paliko patvirtinimą: Buvau nuvykęs ir nurodžiau, kiek galima užimti žemės kurorto reikalu (žr. 2 pav.). 

Pasvalio parko kūrimo ir plėtros darbus po Antrojo pasaulinio karo yra konsultavęs kraštovaizdžio architektas A. Tauras (1963) ir kiti kraštovaizdžio specialistai. 1986–1988 m. parke pastatytos tautodailės skulptūros. Parkas yra pietvakariniame miesto pakraštyje, ir savo lajomis globia sporto aikštyną, naujai įrengtus stadioną ir kempingą, vasaros estradą. Taigi, parkas turi stipriai išreikštą sociokultūrinę funkciją. Didelė ekologinė, rekreacinė ir estetinė vertybė Pasvaliui yra parko vandens telkinys – Šilo ežeras.

Gamtos ir kultūros visetas (koks visada yra parkas) reikalauja kompleksiško požiūrio, daugelio specialistų pastangų ir apima gamtos bei meno filosofiją, geomorfologiją ir hidrologiją, botaniką ir dendrologiją, inžinerinius bei estetinius, kraštovaizdžio formavimo, architektūros ir ekologijos dalykus. A. Tauras nebuvo dendrologas ar hidrotechnikas, bet jis nuostabiai jautė architektonikos dalykus, išlavinta ranka ir būdingu piešiniu galėjo modeliuoti aplinką ir atskleisti, kaip jis sakė, „kultūrinio landšafto grožį“. Su šiuo architektu yra tekę bendrauti daugeliui vyresnės kartos kraštovaizdžio architektų ir gamtosaugos specialistų. Visiems tai buvo puiki gyvenimo ir meno pajautos mokykla. Lietuvos kraštovaizdžio tvarkytojai turėtų nuolat prisiminti taurias kraštovaizdžio architekto A. Tauro idėjas, mintis ir konkrečius darbus parkuose, gyvenvietėse ir švietimo baruose. Kraštovaizdžio architekto prieš keliasdešimt metų sudarytų parkų schemų informacija pranoksta daugelio šiuolaikinių parkotyros darbų autorių opusus ir yra puikus pagrindas parkams pažinti ir tirti. A. Tauro mintys ir pastebėjimai vis dar cituojami parkotyros darbuose ir leidiniuose.  

                          Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis, 2022 m. kovas

Literatūra ir šaltiniai

Deveikis, S. 2002. Antano Tauro ir mūsų parkai, Žemėtvarka ir hidrotechnika 2: 100–102.

Deveikienė, V. ir Deveikis S. 2012. Kraštovaizdžio architektą Antaną Taurą (1912–1988) prisimenant. Urbanistika ir architektūra = Journal of Architecture and Urbanism (ISSN 2029-7955 print / ISSN 2029-7947 online). Vilnius:  Gediminas Technical University (VGTU) Press Technika. Volume 36(4): 304–306, doi:10.3846/20297955.2012.753686.

Mačiulis A. 2008. Permainingi metai. Architekto užrašai. Vilnius: VDA leidykla, p. 40, 41, 43, 54 ir kt.

Mačiulis, A. 2011. Vytautas Edmundas Čekanauskas. Vilnius: VDA leidykla, p. 18, 20, 21, 29, 182.

Pilkauskas, R. 2019. Miesto želdynų plėtotė. I dalis: miesto želdynai. Vilnius: LKAS.

Vaitkutė-Eidimtienė, V. ir Grecevičius, P. 2017. Girionių parko erdvių estetinė analizė. Sociokultūrinis aspektas. Renė Andrė epocha. Kraštovaizdžio architekto kūrybos laukas – nuo želdynų iki miesto planavimo: recenzuojamų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: LKAS, p. 56–66.  

Svarbiausios Antano Tauro (1912–1988) publikacijos

1. Vilniaus žaliųjų plotų vystymosi bruožai (nuo XVIII amžiaus iki tarybinio laikotarpio), in: Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, Vilnius, 1958, t. 1, p. 52–66.

2. Lietuvos TSR parkai. 1966. Vilnius.

3. Žalioji aplinka. 1967. Vilnius.

4. Reklama ir vitrina, 1969. Vilnius.

5. Grožis mūsų kaime. 1971. Vilnius: Mintis.

6. Landšafto architektūra kaime. 1974. Vilnius: Mintis.

7. Kultūrinio landšafto grožis. 1979. Vilnius: Mokslas.

8. Mūsų parkai. 1989. Vilnius: Mokslas.

9. Straipsnių ciklas apie miško parkus, jų kūrimą ir formavimą, Girios. 1974, Nr. 5: 12–13; Nr. 6: 14–15; Nr. 7: 12–13.