Įspūdžiai iš Europos arboristų tarybos (EAC) susirinkimo Vienoje

Kristina Žalnierukynaitė, KŽEG, Arbovita ir Ko

Turbūt dar nespėjote pamiršti gana vėsių lietuviškų vasarų su nuolat „kiauru“ dangumi, retomis karštomis dienomis ir medžiais bei daugybe krūmų visur. Jų buvo pilnos gatvės, aikštės, paupiai, šaligatviai vasaromis skendo žalumoje, o rudenį – spalvotuose lapuose. Tuomet, kai turėjome tokias sąlygas, keikėme dumblinus negrįstus takus, slidžius šaligatvius, duobėtus kelius ir šviesą languose užstojančius medžius. Ir štai išaušo diena, kai mūsų kraštus užgriuvo civilizacija – trinkelės, plytelės ir asfaltas visais įmanomais pavidalais. Su užsidegimu imtos naikinti žaliosios erdvės, miestai „nupliko“, įsispraudė į trinkelių korsetus ir staiga pasidarė karšta…

Tai, ko taip siekėme, norėjome, laukėme staiga tapo prakeiksmu – didžiule keptuve karštą vasaros dieną, kur išbūti kiek ilgiau – neįmanoma. Akys ir kūnas ieško šešėlio, bent nedidelio, vėsą skleidžiančio medelio. O kaip tik šiuos augalus patys ir išnaikinome lengva ranka. Kai kur, mažesniuose miestuose, jų dar likę nemažai, tačiau gal iš tos statybinės inercijos, o gal iš nesupratimo, jie vis dar nevertinami ir rekonstrukcijų ar naujų statybų projektuose net nesureikšminami, pažymint brandų, sveiką medį tik kaip paprasčiausią stulpą su viena, gilyn einančia šaknimi. Ir vis dar be gailesčio kertame. Nes, ko gero, daug sudėtingiau pritaikyti projektą, pasukti takelį, patraukti kelelį ar pastato kampą „popieriuje“, nei užauginti brandų, pavėsį skleidžiantį medį?..

Kaip bebūtų keista, bet, nors atrodo, kad pas kaimynus žolė visada žalesnė, tačiau problemų turi ir jie. 2021 m. spalio 21–24 dienomis, Vienoje (Austrija) surengtame Europos arboristikos tarybos (EAC) metiniame susirinkime, iškeltos lygiai tokios pačios problemos. Kiek arboristikos specialistų beturėtų šalis, jų vis viena mažai ir jų balsas girdimas ne taip, kaip norėtųsi. Aišku, yra šalių, kurios jau suprato, kad be medžių ateities nėra ne tik miestams, bet ir apskritai žmonijai.

Būkime teisingi – medžių ir esamų klimato sąlygų reikia ne Žemei, o mums – žmonėms, kurie be švaraus oro ir vandens tiesiog neišgyventų. Ir visai ne dėl Žemės mums reikalinga mažinti klimato kaitą, o dėl mūsų pačių. Ir jau laikas suprasti, kad patogus mūsų gyvenimas ir besaikis vartojimas mus gali atvesti į katastrofą tik mums patiems – ne Žemei. Ji išgyveno ir atšilimus, ir ledynmečius, išgyvens ir mus su visa plastiko tarša. Ji susitvarkys – atsiras naujų organizmų, besimaitinančių mūsų taršos produktais, tik tokioje terpėje jau negalėsime gyventi mes… Tik mes neištversime patys su savimi jei elgsimės taip, kaip iki šiol. Tad laikas nustoti vaidinti, kad gelbėjame Žemę, kai tuo tarpu turėtume rūpintis savo nuosavu kailiu ir išgyvenimu. Mūsų gyvybė tiesiogiai priklauso nuo augalų, gyvūnų ir grybų – tokių, kokie įprasti čia ir dabar… Tad saugoti nuo savęs pačių privalome ir juos.

Bet pakalbėkime apie medžius. Tuos pačius, kurie kažkada netrukdomi augo visur ir nemokamai, o dabar miestuose pasodinti ir išauginti naują medį kainuoja be galo daug. Nemažai atsieina ir brandaus ar senolio medžio priežiūra mieste, kuriame ženkliai pasigerinome sąlygas sau, bet labai suprastinome medžiams.

Grįžkime į Europos arboristikos tarybos kasmetinį renginį. Jo metu kasmet (išskyrus dėl pandemijos iš daugelio gyvenimų išbrauktus 2020 metus) įteikiamas Europos medžių miesto sertifikatas. Visiškai aišku, kad jį šįmet laimėjo Viena, kurioje ir vyko šventinis renginys – už gebėjimą prisitaikyti ir naujoves kovojant su klimato kaita. Austrijos sostinė šįmet rodoma, kaip miesto želdinių priežiūros pavyzdys. Europos arboristikos taryba atkreipė dėmesį į miesto naujovišką, žiniomis pagrįstą požiūrį prisitaikant prie klimato kaitos. Vienos miestas – puikus gerosios praktikos pavyzdys, kuriuo gali sekti kiti Europos miestai. Bet pažiūrėkime, kiek visa tai miestui kainuoja.

Viena išlaiko visą miesto Parkų ir sodų departamentą, kuriame dirba per šimtą specialistų, prižiūrinčių daugiau nei pusę milijono miesto medžių.  Viena turi nuosavą medelyną, centralizuotą medžių priežiūros komandą, specializuotą jaunų medžių priežiūros skyrių ir griežtus medžių apsaugos įstatymus.

Prieš kelis metus Viena prie viso to pradėjo įgyvendinti  „miesto kempinės“ koncepciją (angliškai  „Sponge City“). Austrai suprato, kad miestuose medžių dirvožemio plotas yra menkas ir labai sutankintas, tad logiška, kad jame mažai deguonies ir vandens. „Sponge City“  technologija iš esmės reiškia dirvožemio pritaikymą specialiai medžių šaknims ir lietaus vandens nukreipimą į šaknyną, o ne nuotekų kanalizacijos sistemą.

Tai vienu metu išsprendžia kelias problemas:  sulaikomas, garinamas ir filtruojamas  lietaus vanduo, kuris tuo pat metu kondicionuoja aplinką, drėkina miesto želdinius, taip užtikrinama geresnė gyvavimo kokybė daugiau žaliųjų erdvių nei laistant patiems. Ten, kur nėra galimybės įrengti automatinio laistymo, medžiai drėkinami įprastiniu būdu. Beje, tas vilniečių išjuoktas metodas purškiant laistyti brandžius medžius įdiegtas būtent čia.

 Visi jauni medžiai kartą per savaitę yra laistomi rankiniu būdu, per karščius – dukart per savaitę. Taip po pasodinimo jie prižiūrimi trejus metus. Tam tikslui miestas įdarbinęs 150 žmonių, turi 50 laistymui pritaikytų automobilių, kasdien medžiams išliejama per 300 tūkst. litrų vandens. Ant jaunų medelių kamienų taip pat kabinami laistymo maišai, iš kurių vanduo lėtai sunkiasi apie 8 valandas. Tiesa, visi jauni medeliai iš medelyno atkeliauja padengti specialia šviesia plėvele (Arboflex), kuri neleidžia jaunam kamienui perkaisti ir saugo nuo kaitrios saulės  sukeliamų trūkių. Tuomet ir vandens maišas ant kamieno pasiteisina, nes nėra tokio didelio temperatūrų skirtumo, kaip tarp įkaitusio tamsaus kamieno ir ant jo užkabintos šalto vandens pūslės. Tokių laistymo maišų Vienoje aptarnaujama net 12,5 tūkstančio.

Miesto medžiai patiria nuolatinį stresą sąveikoje su gatvėmis, statiniais ir transporto priemonėmis, todėl želdiniais besirūpinantys „Vienos miesto sodai“ (Vienna City Gardens) turėjo atrinkti labiausiai atsparias rūšis, kurios gali augti prie gatvių. Sudarytas visas sąrašas, kuriame – apie 30 kruopščiai atrinktų medžių pavadinimų. Taip pat austrams teko sugalvoti alternatyvą įprastam dirvožemiui, kuris galėtų padėti aprūpinti medį didesniu kiekiu maistinių medžiagų. Jų samdyti specialistai sukūrė ir patentavo  Vienos medžio substratą, kurio pagrindą sudaro organinės ir mineralinės medžiagos, garantuojančios geresnes vandens kaupimo galimybes ir gerą vėdinimą.

Vienos miesto želdynų specialistai savo medelyne augina 18 tūkstančių medelių, kurie čia prižiūrimi iki dešimt metų – tam tikrais intervalais juos iškasant, pakerpant šaknis ir vėl persodinant. Iš čia į gatves kasmet iškeliauja apie pusšešto tūkstančio taip paruoštų medžių.

Nors daugiau nei pusė Vienos užima žaliosios erdvės, miesto išsikeltas prioritetas – naujų parkų sodinimas. Per penkerius ateinančius metus (2021–2025 m.) sodų ir parkų departamentas yra įsipareigojęs sukurti ir atnaujinti didžiulį kiekį parkų teritorijų. Tam miestas numatęs išleisti apie 20 milijonų eurų kasmet. Iš viso – 100 milijonų eurų visam periodui. Ir tai – tik viename mieste…

Verta paminėti, kad Vienoje visi medžiai yra inventorizuoti ir įtraukti į taip vadinamą Medžių kadastrą, kuris yra prieinamas visiems. Atėjęs prie medžio žmogus pagal užkabintą numerį gali sužinoti jo rūšį, amžių. Kiti duomenys prieinami tik želdynų specialistams. Vieną kartą per metus visus medžius apžiūri iš jų būklę įvertina arboristikos techniniai ekspertai, mat jų Austrijoje yra nemažai – apie šimtą. Brandžius miesto medžius prižiūri tik išskirtinai kvalifikuoti arboristai. Miestas tam išleidžia be galo daug lėšų ir pastangų. Ir tai labai matyti, kaip ir tai, kad žaliųjų erdvių puoselėjimas čia turi labai gilias tradicijas. Tokių senų puikių medžių rasi nedaug kur. Kaip pasakojo vietiniai želdynų specialistai, žaliosios erdvės čia yra puoselėjamos nuo seno. Pirmasis viešas parkas buvo atidarytas dar imperatoriaus Prano Juozapo (Franco Jozefo I) laikais, 1862 metais. XIX a. antrojoje pusėje įrengtas 4 kilometrų ilgio bulvaras – Ringštrasė, vedanti prie žymiausių istorinių pastatų. Tai – istorinio miesto dalis, paskelbta Pasauliniu kultūros paveldu. Bulvare auga pustrečio tūkstančio medžių, pasodintų keturiomis eilėmis. Tiesa, pasikeitus klimatinėms sąlygoms daug čia augusių klevų nudžiūvo, mat jie – labai neatsparūs miesto sąlygoms. Šie medžiai pakeisti greitai augančiais ir atsparesniais celčiais (Celtis L., priskiriamas kanapinių (Cannabaceae) šeimai). Nuo 2017 metų visi bulvaro medžiai dukart per metus yra purškiami trąšomis, įsisavinamomis per lapus. Specialiai komandai šis darbas užima visą savaitę.

Apie tai, kaip Viena prižiūri savo medžius, galima rašyti ir rašyti. Iš šio miesto verta pasisemti patirties. Mūsų užmegzti kontaktai su vietiniais specialistais galėtų tam pasitarnauti. Šie žmonės žada atvykti pasidalinti savo žiniomis, kai tik juos pakviesime. Kad tik noro būtų…

2021 m. spalis